„Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“ (Jn 19, 37)


Brangūs broliai ir seserys!

„Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“ (Jn 19, 37). Šie Biblijos žodžiai bus mūsų apmąstymų šių metų gavėnios laikotarpiu tema. Gavėnia yra tinkamas metas pasirengti kartu su Marija ir Jonu, mylimuoju mokiniu, stovėti šalia To, kuris ant kryžiaus atidavė savo gyvybę už visą žmoniją (plg. Jn 19, 25). Šiuo atgailos ir maldos laikotarpiu gyvai sujaudinti žvelgiame į nukryžiuotą Kristų, savo mirtimi Golgotoje apreiškusį mums visą Dievo meilę. Meilės temą aptariau enciklikoje Deus caritas est, išryškindamas dvi jos pagrindines formas: agapę ir erosą.

Dievo meilė: agapė ir erosas

Žodžiu agapė, dažnai pasitaikančiu Naujajame Testamente, žymima pasiaukojamoji meilė to, kuris vien ieško gerovės kitam; tuo tarpu žodis erosas suvokiamas kaip meilė to, kuris kamuojamas stygiaus ir trokšta susijungti su mylimuoju. Meilė, kuria mus apsupa Dievas, neabejotinai yra agapė. Argi gali žmogus Dievui ką nors duoti, ko šis dar neturėtų? Visa, kas žmogus yra ir ką turi, yra Dievo dovana: vadinasi, visko iš Dievo reikia kūriniui. Tačiau Dievo meilė yra ir erosas. Senajame Testamente visatos Kūrėjas rodo savo išsirinktajai tautai išrenkančiąją meilę, pranokstančią bet kokį žmogiškąjį motyvą. Pranašas Ozėjas šią dieviškąją aistrą išreiškia drąsiais vaizdais, kaip antai vyro meilės svetimaujančiai žmonai įvaizdžiu (plg. 3, 1–3); savo ruožtu Ezechielis apie Dievo santykį su Izraelio tauta nesibaimina kalbėti karštai ir aistringai (plg. 16, 1–22). Tokie bibliniai tekstai rodo, kad erosas yra paties Dievo širdies dalis: Visagalis laukia savo kūrinių „taip“, kaip to iš savo sužadėtinės laukia jaunas sužadėtinis. Dėl piktojo klastos žmonija, deja, iš pat pradžių nuo Dievo meilės atsitvėrė pasitenkinimo savimi, kuris neįmanomas, iliuzija (plg. Pr 3, 1–7). Gręždamasis į save, Adomas nutolo nuo Dievo, gyvybės šaltinio, ir tapo pirmas iš tų, „kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją“ (Žyd 2, 15). Tačiau Dievas liko nenugalėtas; priešingai, žmogaus „ne“ lemtingai paskatino jį parodyti visą savo meilės jėgą.

Kryžius rodo Dievo meilės pilnatvę

Būtent kryžiaus slėpinyje atsiskleidžia neatremiama dangiškojo Tėvo gailestingumo galia. Kad susigrąžintų savo kūrinio meilę, jis sutiko sumokėti didžiausią kainą, kuri buvo jo viengimio Sūnaus kraujas. Mirtis, pirmajam Adomui didžiausios vienatvės ir bejėgystės ženklas, buvo paversta aukščiausiu naujojo Adomo meilės ir laisvės aktu. Tad kartu su Maksimu Išpažinėju galima drąsiai sakyti, kad Kristus „mirė, taip sakant, dieviškai, nes mirė savanoriškai“ (Ambigua, 91, 1956). Kryžiuje atsiskleidžia Dievo erosas mums. Erosas, pasak Pseudodionizo, yra jėga, „neleidžianti mylinčiajam likti savyje, bet spaudžianti jį vienytis su mylimuoju“ (De divinis nominibus, IV. 13: PG 3, 712). Argi yra „kvailesnis erosas“ (N. Cabasilas. Vita in Cristo, 648) už tą, kuris paskatino Dievo Sūnų vienytis su mumis iki kančios prisiimant mūsų nusikaltimų padarinius?

„Kurį perdūrė“

Brangūs broliai ir seserys, žvelkime į ant kryžiaus perdurtą Kristų! Jis yra labiausiai sukrečiantis Dievo meilės, meilės, kurioje erosas ir agapė vienas kitam ne prieštarauja, bet vienas kitą apšviečia, apreiškimas. Ant kryžiaus pats Dievas it išmaldos prašo savo kūrinio meilės: jis trokšta kiekvieno iš mūsų meilės. Apaštalas Tomas įžiūrėjo Jėzuje „Viešpatį ir Dievą“, įbesdamas pirštą į žaizdą jo šone. Nestebėtina, jog daugybė šventųjų Jėzaus Širdį laikė labiausiai jaudinančia šio meilės slėpinio išraiška. Tiesiog būtų galima pasakyti, kad Dievo eroso žmogui apreiškimas iš tikrųjų yra aukščiausia jo agapės išraiška. Iš tiesų tiktai meilė, vienijanti neužsitarnaujamą savęs atidavimą ir aistringą abipusiškumo troškimą, sukelia apgirtimą, leidžiantį lengvai pakelti sunkiausias aukas. Jėzus yra pasakęs: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Atsakas, kurio iš mūsų karštai laukia Viešpats, – tai jo meilę priimti ir leistis, kad jis patrauktų prie savęs. Tačiau vien priimti jo meilę neužtenka. Į tokią meilę būtina atsiliepti įsipareigojant perteikti ją kitiems: Kristus „traukia mane prie savęs“, kad su manimi susivienytų ir išmokytų mane jo paties meile mylėti brolius ir seseris.

Kraujas ir vanduo

„Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė.“ Kupini pasitikėjimo, žvelkime į perdurtą Jėzaus šoną, iš kurio ištekėjo „kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34). Bažnyčios tėvai šiuos elementus laikė Krikšto ir Eucharistijos sakramentų simboliais. Su Krikšto vandeniu, Šventosios Dvasios veikimo galia, mums atsiveria trejybinės meilės gelmė. Gavėnios kelionėje, atmindami savo krikštą, esame raginami išeiti iš savęs bei su pasitikėjimo kupinu atsidavimu atsiverti gailestingam Tėvo glėbiui (plg. Šv. Jonas Auksaburnis. Catechesi, 3, 14 ir t.). Kraujas, Gerojo Ganytojo meilės simbolis, teka į mus pirmiausia Eucharistijos slėpinyje: „Eucharistija mus įtraukia į Jėzaus saviaukos aktą... esame įimami į jo saviaukos dinamiką“ (Deus caritas est, 13). Tad gavėnios laikotarpį išgyvenkime kaip „eucharistinį“ metą, kai, priimdami Jėzaus meilę, mokomės skleisti ją aplink save kiekvienu veiksmu bei žodžiu. To, „kurį perdūrė“, kontempliacija taip mus verčia atverti širdį kitiems pamatant žmogaus būties kilnumui padarytas žaizdas, ypač verčia kovoti su kiekviena paniekos gyvybei bei žmogaus išnaudojimo forma ir lengvinti daugybės žmonių vienatvės bei apleistumo dramas. Tada gavėnios metas kiekvienam krikščioniui taps atnaujinta Jėzuje Kristuje mums dovanotos Dievo meilės patirtimi – meilės, kurią savo ruožtu turime kasdien „toliau dovanoti“ artimui, pirmiausia labiausiai kenčiantiems ir jos labiausiai reikalingiems. Tiktai taip galėsime pilnatviškai dalytis Velykų džiaugsmu. Marija, Gražiosios Meilės Motina, teveda mus šiuo gavėnios, tikro atsivertimo į Kristaus meilę, keliu. Jums, brangūs broliai ir seserys, linkiu vaisingo gavėnios meto ir, kupinas meilės, visiems teikiu ypatingą apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 2006 m. lapkričio 21 d.

BENEDICTUS PP. XVI

„Bažnyčios žinios“
katalikai.lt